purvelis

×pùrvelis sm. (1) žr. pulveris: 1. sing. LVIII420 Dantų pùrvelis KII366. Dirva pasidarė kap pùrvelis Gž. Aptiekorius davė purvelio, kad galvą neskaudėtų Gl. Po tam jis ima mažumą vandens ir įmaišo savo žoles, kurios į juodą purvelį sudegintos yra Kel1881,27. 2. sing. R418, K Sudeginta drobė bus pùrvelis J. Į pùrvelį įskilk ugnį J. Reikia tik pùrvelio, jau titnagas yra, ir bus ugnies Alk. Nėr pinties, tai susideginau pùrvelį Skr. O Selmikė sau iš autų pùrvelį svilin K.Donel. Purvelį svilyt MŽ. Ar turi pùrvelio ugniai inskilt? Mrs. Pùrvelis, uždėtas ant ronos, kraujo tekėjimą sulaiko Ss. Po tam gaisrui iš mano drabužių liko tik pùrvelis Plv. Vienas pùrvelis iš mano tolkų Gdl. Plyšta kaip pùrvelis Vl. Malka dega kap pùrvelis, tik šilumos mažoka Smn. 3. prk. netvirta medžiaga, sudėvėtas drabužis: Pasisiuvo kelnes iš tokio purvelio ir nori, kad ilgai laikyt Mrs. Jau tę sutrūnėjęs [rūbas], pùrvelis, nedrūtas Krok. 4. prk. apie sukiužėlį, netikėlį: Ne tep jau aš tokia pùrvelis, kap tu galvoji Krok. Reikia būt tokiam pùrveliu! Krok.